Komentuoti:

Lelijos allen numesti svorio. Kas įsitvirtins ant sveiko maisto stalo?

Kodėl tad turėčiau atskleisti, kada dėjosi įvykiai, apie kuriuos pasakoju? Pakaks žinoti, kad tais laikais, apie kuriuos kalbu, Vengrijos gilumoje buvo šventai, nors ir slapčia, tikima metampsichoze. Apie šio reiškinio esmę — ar jisai vertas tikėjimo, ar ne — čia nekalbėsiu. Jie — vengrai — gerokai skyrėsi nuo savo Mokytojų iš Rytų. Berlificingų ir Mecengeršteinų šeimos vaidijosi jau ne pirmas šimtmetis. Tačiau audringų įvykių kildavo — dar visai neseniai — ir dėl menkesnių priežasčių.

Abudu kaimyniniai dvarai varžėsi dėl įtakos rūpesčiuose paskendusiai vyriausybei. Maža to, artimi kaimynai retai bičiuliaujasi, o Berlificingų pilies gyventojai galėjo niekieno nekliudomi žiūrėti į Mecengeršteinų rūmų langus nuo savo aukštų kuorų. Todėl vargu ar buvo galima laukti, lelijos allen numesti svorio vaizdas prabangos, toli prašokančios įprastą feodalų buitį, būtų galėjęs sušvelninti priešiškumą, kurį Mecengeršteinams jautė ne tokia lelijos allen numesti svorio ir ne tokia turtinga Berlificingų šeima.

Tad ar reikėjo stebėtis matant, kaip ta pranašystė, kad ir kvaila, klotingai kaitino neapykantą tarp tų dviejų giminių, kurios ir įrodyti riebalų nuostolių patarimai buvo pasirengusios kivirčytis, vejamos įsisenėjusio pavydo?

Pranašystė skelbė, jeigu ji apskritai ką nors skelbė, triumfą šeimos, kuri jau ir dabar buvo galingesnė, todėl aišku, kad ji būdavo vis prisimenama mažesnę įtaką ir galią turėjusių su dvigubu įniršiu. Vilhelmas, hercogas Berlificingas, nors ir aukštos kilmės, tuo laiku, apie kurį pasakoju, buvo visai bejėgis ir suvaikėjęs senis, garsus nebent tuo, kad iš visos širdies neapkentė savo priešo šeimos ir taip aistringai mylėjo arklius bei medžioklę, kad nei paliegęs kūnas, nei gili senatvė, nei suskystėjęs protas negalėjo jo sulaikyti nuo kasdienės medžioklės pavojų.

Baronas Mecengeršteinas buvo dar visai nesubrendęs. Jo tėvas, ministras G. Frederikas tuo metu ėjo aštuonioliktus 10 metus.

lelijos allen numesti svorio svorio metimo stovyklose naujas marškinėliai

Aštuoniolika metų miesto vaikui — dar ne amžius, bet laukiniame krašte, kur kasdienis kunigaikštystės gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos, laiko švytuoklė svyruoja daug prasmingiau. Dėl nepaprastų aplinkybių, kurios buvo suminėtos testamente, jaunasis baronas iškart po tėvo mirties ėmė valdyti nesuskaičiuojamus turtus.

Nedaug kam iš vengrų didžiūnų iki jo buvo atitekusios tokios valdos. Jis turėjo daugybę pilių. Didžiausias ir įspūdingiausias dvaras buvo Mecengeršteinų rūmai. Jų ribos niekad nebuvo aiškiai apibrėžtos, bet parkas supo rūmus penkiasdešimties mylių spinduliu. Kai valdžia ir pasakiški turtai atiteko jaunuoliui, kurio būdą visi gerai pažinojo, nedaug kam kilo abejonių, kur link pasuks jo valdymas. Ketvirtosios dienos naktį staiga užsiliepsnojo Berlificingų arklidė, ir kaimynai buvo tvirtai įsitikinę, jog padegimas — dar vienas iš daugelio siaubingų barono nusikaltimų.

Tačiau jaunasis didikas, dar neatslūgus lelijos allen numesti svorio sukeltam sąmyšiui, sėdėjo, matyt, nugrimzdęs savo mintyse, didelėje ir apleistoje Mecengeršteinų rūmų menėje.

  • burokėlis, raudona mėsa, aliejus, probiotikai, užkandžiai, širdies ligos - scrapping.lt
  • Svorio metimo inventorius
  • Pasidomėjome, ką reiškia būti tokio būrio mama ir kaip nepamesti savęs?
  • Atiduokite savo švarko etiketę! | scrapping.lt
  • Paliperidono svorio metimas
  • Kauniečiai drąsiai pasidavė menininkių provokacijai ir įrodė nesantys snobai, prisirišę prie firminių drabužių etikečių.

Tūkstančiai šlovingų protėvių žvelgė patamsėjusiais veidais iš prabangių ir išblukusių gobelenų, niūriai kabančių ant sienų. Štai dvasininkai su vyskupų mitromis, apsigaubę šermuonėlių kailiais, sėdi kaip lygūs su lygiais su despotu ir savo suverenu, aptardami, kaip apriboti eilinio karaliaus valdžią arba popiežiaus aukščiausios valdžios vardu atmesdami maištingą šėtoniškos valdžios skeptrą.

Šekspyro Wil- Kaligula, Gajus Gaius Caligula, 12—41 — Romos imperatorius, ištvirkęs ir žiaurus despotas, savo žirgui suteikęs konsulo titulą. Erodas — Judėjos karalius, mėgstamas viduramžių religinių dramų personažas, pasižymėjęs žiauriu ir kraugerišku būdu.

Bet kol baronas klausėsi, ar bent dėjosi klausąs, nuo Numesti svorio png arklidžių sklindančio vis didėjančio triukšmo, galbūt mintyse jau regėdamas kitą, dar akiplėšiškesnį nusikaltimą, — jo žvilgsnis nejučia užkliuvo už gobeleno, kuriame buvo pavaizduotas milžiniškas, nenatūralios spalvos žirgas, kadaise esą priklausęs jo priešo protėviui saracėnui.

Žirgas lyg statula buvo sustingęs priekiniame paveikslo plane, o kiek tolėliau — jo šeimininkas, mirštantis nuo Mecengeršteino durklo žaizdos. Kai Frederiko sąmonę pasiekė, kas pavaizduota ant sienos, jo veidą iškreipė šėtoniška šypsena. Ta grimasa ilgai nenyko nuo jo lūpų. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl jį staiga apėmė nerimas, nusileidęs ant pečių lyg skraistė ir sukaustęs judesius. Galų gale jis suprato, kad miegūsti lelijos allen numesti svorio neaiškūs jausmai jį apėmė ne sapne, o tikrovėje.

Kuo ilgiau jis žiūrėjo į paveikslą, tuo sunkiau jam buvo atplėšti lelijos allen numesti svorio nuo kerinčios scenos, tačiau triukšmas už sienų vis augo ir tik nežmoniškomis pastangomis nukreipęs žvilgsnį į langą išvydo jame liepsnojančių arklidžių kruvinus atšvaitus.

Bet atsipalaidavimas truko tik akimirką; barono melancholiškas žvilgsnis vėlei nukrypo į paveikslą. Nustebo ir pasibaisėjo pamatęs, kad gigantiško žirgo galva dabar buvo pasukta į kitą pusę. Gyvulio kaklas, pirma išriestas, dabar, tarsi iš užuojautos sukniubusiam savo valdovui, buvo visu ilgiu ištiestas į barono pusę.

Akys, kurių anksčiau nebuvo matyti, dabar žvelgė įdėmiai, tarsi žmogaus, žaižaruodamos nežemišku raudoniu, o už užsirietusių, matyt, įnirtusio žirgo lūpų bolavo klaikūs it numirėlio dantys.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Paklaikęs nuo šiurpo jaunasis didikas klumpančiomis kojomis pasuko prie durų. Vos tik jos atsidarė, menėn plūstelėjo raudona šviesa, nublokšdama ėjusiojo šešėlį ant siūbuojančio gobeleno; ir baronas, kuris stovėjo svyrinėdamas 12 tarpduryje, suvirpėjo iš siaubo, kai jo šešėlis uždengė nuožmaus ir lelijos allen lelijos allen numesti svorio svorio žudiko, nudūrusio saracėną Berlificingą, atvaizdą, visiškai sutapdamas su jo apribais.

Norėdamas atgauti dvasinę pusiausvyrą, baronas išskubėjo laukan. Ties vartais, vedančiais iš kiemo, jis susitiko tris arklininkus. Nusiplūkę ir nepaisydami mirtino pavojaus, jie laikė už pavadžio nirtulingai besiblaškantį ugninės spalvos žirgą.

Iš kur jį atvedėt? Sučiupom jį, kai jis šuoliavo visas apsiputojęs ir garuojantis iš įsiutimo iš degančių Berlificingo arklidžių. Pamanėme, kad tai vienas iš senio grafo užsieninių veislių žirgų, ir nuvedėme jį kaip pabėgėlį atgal. Bet tenykščiai arklininkai akis išvertė — jie šito žirgo neregėję; tatai mums pasirodė keista, nes išsyk matyt, kad jis tik per plauką ištrūko iš mirties liepsnose.

Ką gi, tegul jis lieka man, — pridūrė patylėjęs, — gal tokiam raiteliui kaip Frederikas Mecengeršteinas pavyks sutramdyti šėtoną iš Berlificingo arklidžių.

Edgar Allan Poe "The Masque of the Red Death" by Orile Aleknaviciute - Issuu

Jau sakėme, kad žirgas ne iš grafo Berlificingo arklidžių. Jeigu jis būtų buvęs iš ten, mes ne iš kelmo spirti — žinome, ką daryti, ir nebūtume drįsę su juo pasirodyti jums į akis. Jis sušnabždėjo ponui į ausį, kad rūmuose nuo sienos staiga dingo gabalas gobeleno, paskui ėmė pasakoti smulkmenas, bet taip tyliai, kad smalsūs arklininkai neišgirdo daugiau nė žodžio.

Jaunojo Frederiko veidas atspindėjo didžiausią sielos sumaištį. Tačiau jis greitai susitvardė ir kuomet griežtai prisakė užrakinti menės duris, o raktą atiduoti jam, jo veidą buvo iškreipusi piktdžiugiška grimasa. Barono veidu perbėgo šypsnys. Nuo tos dienos pasileidėlio jaunojo barono elgesys pasikeitė.

dienos naujienos

Žinoma, naujas jo gyvenimo būdas daug ką nuvylė ir sugriovė ne vienos gudragalvės mamytės planus, o jo nauji įpročiai visiškai nesiderino su nusistovėjusiais aristokratiško gyvenimo papročiais. Jis daugiau beveik nekėlė kojos iš rūmų ir neturėjo visame pasaulyje nė vieno draugo, nebent, naudodamasis kažkokia paslaptinga teise, 14 draugu galėjo vadinti nesutramdomą ugninės spalvos žirgą, tarytum atėjusį ne iš šio pasaulio.

Šiaip ar taip, kvietimai iš kaimynų nesiliovė plaukę. Šių tolydžio besikartojančių įžeidžių atsakymų aikštinga aristokratija nesirengė pakęsti. Kvietimai pasikeitė, tapo ne tokie nuoširdūs, ne tokie dažni — galop jų srautas visai liovėsi. Suprantama, tai buvo kvailas įsisenėjusios nesantaikos ir įžeistos savimeilės protrūkis, rodantis lelijos allen numesti svorio tai, kaip beprasmiškai galima kalbėti, kai trokštama vien tik, kad posakis būtų vaizdingas.

Kas įsitvirtins ant sveiko maisto stalo?

Bet romesni bičiuliai aiškino lelijos allen numesti svorio jaunojo didiko elgesį savaime suprantamu lelijos allen numesti svorio dėl tėvo mirties, pamiršdami jo žvėrišką ir beprotišką gyvenimą iškart po laidotuvių. Kiti tiesiai vadino baroną pasipūtėliu ir išdiduoliu. Treti iš jų ir šeimos gydytojas buvo įsitikinę, jog baroną apėmusi juoda melancholija, kad kalta paveldėta silpna sveikata, o tarp paprastų žmonių sklido dar tamsesni ir niūresni spėliojimai. Iš tiesų nenormalus lelijos allen numesti svorio prisirišimas prie neseniai įsigyto žirgo, prisirišimas, kuris, rodės, eina stipryn sulig kiekviena ristūno demoniškos ir nepažabojamos prigimties apraiška, protingų žmonių akyse netrukus ėmė atrodyti kaip bjauri ir nenormali karštligė.

Plieskiant vidurdienio saulei, tamsų vidurnaktį, sveikas ar negaluojantis, ramiu oru ar per audrą — jaunasis Mecengeršteinas, atrodė, buvo lipte prilipęs prie balno gigantiško žirgo, kurio nežabota drąsa taip atitiko šeimininko dvasią.

Be to, tam tikros aplinkybės, susijusios su paskutiniųjų dienų įvykiais, suteikė tai raitelio manijai ir žirgo baisiai jėgai antgamtiškumo ir grėsmės. Kruopščiai išmatavus žirgo šuolio ilgį, pasirodė, kad tokio nuotolio negalėjo įsivaizduoti net didžiausi svaičiotojai.

lelijos allen numesti svorio svorio metimas kompiuteriu

Negana to, baronas žirgui nedavė jokio vardo, nors buvo įpratęs visiems savo ristūnams taikliai parinkti po vardą. Žirgas gyveno vienas jam skirtoje, atokiau nuo kitų statinių esančioje arklidėje, baronas pats jį prižiūrėdavo, niekam nė iš tolo lelijos allen numesti svorio prisiartinti prie savo numylėtinio riebalų degintojas tm. Dar pasklido žinia, kad nė vienas iš trijų arklininkų, kurie, naudodamiesi apynasriu ir virve, sučiupo ištrūkusį iš gaisro Berlificingų arklidėse žirgą, — nė vienas iš trijulės negalėjo tvirtinti, kad tos pavojingos kovos metu arba kada nors vėliau jie rankomis būtų prisilietę prie žirgo.

Vargu ar protingas ir kilnus gyvulys galėjo sukelti kvailą smalsumą, tačiau būdavo akimirkų, kai net didžiausiems lelijos allen numesti svorio ir skeptikams imdavo plaukai šiauštis ant galvos ir, žmonės kalba, kartais žirgas savo baisiu ir paslaptingą prasmę turinčiu kanopų daužymu pažiopsoti susirinkusią minią versdavo iš siaubo bėgti šalin, o jaunasis Mecengeršteinas tuomet išblykšdavo ir žengdavo atatupstas nuo žirgo skvarbių žmogiškų akių žvilgsnio.

Visoje barono palydoje neatsirasdavo nė vieno žmogaus, kuris abejotų, kad baronas nuoširdžiai žavisi nesuvaldomu savo nepaprasto žirgo būdu, — nė vieno, išskyrus gal nelaimingą ir užguitą pažą, išsigimėlį, kurio išvaizda visiems kliūdavo ir kurio žodžių niekas nepaisė.

Jis jeigu apskritai verta kalbėti apie jo nuomonę buvo toks įžūlus, kad tvirtino, jog šeimininkas visuomet sėsdavo į balną krečiamas nesuprantamo ir beveik nepastebimo drebulio ir kad visuomet, kai baronas grįždavo pajodinėjęs, jo veide pergalingai šviesdavo piktdžiugiška šypsena.

Vieną audringą naktį Mecengeršteinas pabudo iš gilaus miego, it pamišęs nubėgo laiptais žemyn, baisiausiai skubėdamas šoko ant žirgo ir nušuoliavo gilyn į girios tankynę.

Pripratę prie tokio vaizdo, 16 namiškiai nekreipė į tai dėmesio, tačiau kai kelioms valandoms praėjus rūmuose ėmė siautėti staiga kilęs baisus ir nesulaikomas gaisras ir ėmė aižėti bei griūti dantytos Ką valgyti norint sulieknėti pilies sienos, visi labai nerimaudami laukė sugrįžtant barono.

Kai gaisras buvo pastebėtas, ugnis buvo tiek įsišėlusi, kad perniek nuėjo lelijos allen numesti svorio pastangos išgelbėti bent dalį rūmų, ir sukrėsti kaimynai stovėjo aplink — stebėdamiesi ir baimingai tylėdami. Bet netrukus minios dėmesį prikaustė kitas klaikus vaizdas, dar sykį įrodęs, kad žmones labiau traukia kito žmogaus kančia, negu baisiausiai siautėjanti stichija.

Ilgoje šimtamečių ąžuolų alėjoje, nusidriekusioje nuo miško iki Mecengeršteinų rūmų pagrindinių vartų, pasirodė žirgas, nešantis raitelį nepridengta galva ir sudraskytais drabužiais tokiais pašėlusiais šuoliais, kad jo nebūtų pavijęs pats Tamsos Kunigaikštis. Žirgas lėkė nevaldomas. Agonijos iškreiptas raitelio veidas ir trūkčiojantys, mėšlungiški jo kūno judesiai rodė nežmoniškas pastangas suvaldyti žirgą, tačiau iš jo gerklės neišsprūdo nė vienas garsas, išskyrus vienintelį, pro kruvinai sukandžiotas lūpas ištrūkusį kimų klaikaus siaubo riksmą.

Žvaigždės, kurios vaikystėje turėjo antsvorio. Žvaigždės erzino vaikystėje dėl antsvorio

Akimirka — ir aiškus, garsus kanopų bildesys nustelbė vėjo ūžimą ir šėlstančios ugnies riaumojimą, dar akimirka — ir žirgas vienu šuoliu praskriejo pro vartus, peršoko griovį, šmėkštelėjo ant jau pradedančių griūti rūmų laiptų ir kartu su raiteliu pranyko ugnies chaose.

Tą lelijos allen numesti svorio sekundę ugnies audra nuščiuvo, ir aplink pamažu stojo mirtina ramybė. Balta liepsna, it skraistė gaubusi statinius, lelijos allen numesti svorio šovė į bežadį dangų ir suspindo antgamtišku švytėjimu, ir tada virš pilies sienų pakibęs juodų dūmų debesis įgavo milžiniško žirgo pavidalą. Quinault - Atys Apie savo kraštą ir šeimą beveik neturiu ko pasakyti. Apgaulė išginė mane į svetimą šalį, o metų virtinė atitolino nuo artimųjų.

Paveldėtas turtas suteikė galimybę įgyti neeilinį išsilavinimą, o kontempliatyvus mano protas įgalino susisteminti žinias, taip uoliai sukauptas jaunystėje.

Bet labiausiai man patiko studijuoti vokiečių filosofus moralistus; ne todėl, kad būčiau aklai žavėjęsis jų gražbylinga beprotyste, o todėl, kad, mokėdamas logiškai mąstyti, lengvai susekdavau jų klaidas. Ko gero, stiprus potraukis natūrfilosofijai iš tiesų padarė mane taip paplitusio mūsų amžiuje paklydimo auka — turiu omeny įprotį aiškinti visus reiškinius šio mokslo principais, netgi tuos, kurie mažiausiai šitaip aiškintini.

Žaltvykslės lot.

Atiduokite savo švarko etiketę!

Praėjus daugeliui metų, praleistų kelionėse po užsienio kraštus, 18… išplaukiau iš Batavijos uosto turtingoje ir tankiai gyvenamoje Javos saloje į Malajų salyną. Plaukiau kaip keleivis, neturįs jokios kitos paskatos, tik kažkokį nerimą, kuris buvo mane apsėdęs tarytum šėtonas. Mūsų laivas buvo puikus, maždaug keturių šimtų tonų talpos, pastatytas Bombėjuje iš Malabaro tikmedžio ir padengtas variu. Jis gabeno medvilnę ir aliejų iš Lakadyvų salų.

Laive taip pat buvo kokoso pluošto ir riešutų, lydyto sviesto iš buivolių pieno ir keletas dėžių opijaus. Sukrauta viskas buvo kaip pakliuvo, todėl laivas virtuliavo. Mes palikome uostą pučiant silpnam lelijos allen numesti svorio href="http://scrapping.lt/2086-kaip-deginti-riebalus-kne.php">kaip deginti riebalus kūne ir daug dienų plaukėme palei rytinį Javos krantą; kelionės monotoniją tik retkarčiais sutrikdydavo sutikti maži laiveliai iš tų salų, kurių link mes plaukėme.

Vieną vakarą, užsikniaubęs ant borto, aš pastebėjau kažkokį keistą vienišą debesėlį, plaukiantį šiaurės pusėn. Jis buvo neįprastos spalvos, be to, pirmas sutiktas palikus Bataviją. Aš įdėmiai stebėjau jį iki saulėlydžio, kol jis netikėtai išsklido į rytus ir į vakarus, apjuosdamas horizontą siaurute rūko juosta, panašia į ilgo žemo jūros kranto ruožą.

Netrukus mano dėmesį patraukė tamsiai raudona mėnulio spalva ir neįprasta jūros išvaizda. Ji mainyte mainėsi, o vanduo buvo daug vaiskesnis negu paprastai. Nors aiškiai mačiau dugną, tačiau, išmatavęs gylį, įsitikinau, kad po laivo kiliu lygiai penkiolika sieksnių.

NAUJAUSI KOMENTARAI

Pasidarė nepakenčiamai karšta, oras buvo pritvinkęs garų, kurie virto kamuoliais panašiai kaip lydant plieną. Artėjant nakčiai, nuščiuvo paskutinis vėjelio dvelksmas ir įsiviešpatavo kaip sulieknėti daviklius nenusakoma tyla. Žvakės liepsna laivo gale degė nė kiek nejuduliuodama, o ilgas plaukas, laikomas tarp pirštų, nėmaž nevirpėjo.

Tačiau kapitonas pasakė nematąs jokių pavojaus ženklų, o kadangi visą laiką plaukėm pavėjui kranto link, jis liepė nuleisti bures ir inkarą. Sargyba nebuvo pastatyta, ir laivo įgula, daugiausia malajiečiai, tingiai išsitiesė ant lelijos allen numesti svorio.

kaip padėti moteriai numesti svorio žemyn — lyg nujausdamas kažką bloga. Ir iš tiesų, viskas bylojo artėjant taifūną. Aš pasakiau savo nuogąstavimus kapitonui, bet jis mano žodžius nuleido negirdomis ir nuėjo nė nesiteikęs atsakyti.

Tačiau nerimas neleido lelijos allen numesti svorio miegoti ir apie vidurnaktį užlipau ant denio. Pastatęs koją ant viršutinio trapo laiptelių, krūptelėjau nuo garsaus ūžesio — tarsi greitai būtų sukęsis malūno ratas, bet kol suvokiau, iš kur jis sklinda, pajutau, kad visas laivas sudrebėjo. Kitą akimirką didžiulė putojančio vandens masė parbloškė mus ant šono ir, persiritusi išilgai denio, viską nušlavė į jūrą.

Beje, šis smarkus vėjo gūsis pasirodė išganingas mūsų laivui. Kadangi stiebai nulūžo ir buvo nunešti jūron, laivas, nors ir visiškai užlietas, netrukus sunkiai iškilo iš vandens ir, kurį laiką pasvirduliavęs nuo vėjo šuorų, pagaliau atsitiesė.

Koks stebuklas išgelbėjo mane nuo pražūties — tiesiog neišmanau. Priblokštas vandens smūgio, pamažu atsigodau ir pasijutau suspaustas tarp achterštevenio ir vairo.

Sunkiai atsistojau, suglumęs apsižvalgiau, ir pirmiausia į galvą šovė mintis, kad mus užnešė ant rifų, nes ir lakiausia vaizduotė nebūtų galėjusi sukurti tokio milžiniško ir putojančio vandenyno sūkurio, kuris mus buvo prarijęs. Po valandėlės išgirdau šaukiant seną švedą, kuris buvo įsėdęs į laivą prieš pat išplaukiant iš uosto.

lelijos allen numesti svorio sveika norma numesti svorio kg

Aš šūktelėjau jam iš visų jėgų, ir netrukus jis atsvirduliavo į laivo galą. Greitai paaiškėjo, 20 kad mudu vieninteliai išlikę gyvi po šio nelaimingo atsitikimo. Visi, išskyrus mus, buvo nušluoti nuo denio; kapitonas ir jo padėjėjai, matyt, žuvo miegodami, nes kajutės buvo užtvindytos. Niekieno nepadedami, dviese vargu ar galėjome kaip nors gelbėti laivą, tuo labiau kad iš pradžių, apimti siaubo, kiekvieną akimirką laukėme pražūties. Per pirmą audros gūsį mūsų inkaro grandinė, žinoma, nutrūko kaip virvelė, ir tik dėl to mes neapsivertėme.

lelijos allen numesti svorio masinio svorio išsaugojimo įstatymas

Milžinišku greičiu plaukėme pavėjui, o bangos ritosi per mus net nesuduždamos. Laivagalio špantai buvo visiškai išklibinti, ir visas laivas smarkiai apgadintas, bet mūsų begaliniam džiaugsmui siurbliai buvo nesugedę ir balastas beveik nepasislinkęs.

Vėjas jau rimo, ir nebematėme didelio pavojaus; priešingai, baiminomės, kad jis visiškai nurims, nes buvome tikri, kad mūsų sudaužytas laivas neišvengiamai žus milžiniškose jūros platybėse.

Bet šis pagrįstas būgštavimas nepasitvirtino. Ištisas penkias paras mūsų sukežęs laivas plaukė tiesiog neišmatuojamu greičiu, genamas smarkaus vėjo, kuris, nors ir nesiautėjo kaip taifūnas, bet vis dėlto buvo daug baisesnis už iki šiol patirtas audras. Mūsų maistas visą tą laiką buvo truputėlis palmių cukraus, kurį per didelį vargą radome pirmagalyje.

Pirmąsias keturias dienas mus nešė su nedideliais nukrypimais į pietryčius ir pietus, ir mes, matyt, jau buvome nebetoli Naujosios Olandijos krantų.