Heinrich Wolfflin Pamatinės Meno Istorijos Sąvokos Compressed

Kūno liekna centro estetico roma

Taip pat, kaip proporcijos tai ištempiamos pla­ tyn, tai ištęsiamos ilgyn, taip ir objekto modeliavimas vienam at­ rodo esąs sodrus ir vešlus, o kitas tuos pačius iškilimus ir įdubas re­ gi daug santūriau ir saikingiau. Venera fragmentas Tas pat pasakytina ir apie šviesą bei spalvą. Pats nuoširdžiausias ketinimas tiksliai stebėti negali sutrukdyti tą pačią spalvą vieną kartą suvokti kaip šiltesnę, kitą kartą - kaip šaltesnę, šešėlis kartais atrodo minkštesnis, kartais - aštresnis, šviesos srautas - kartais lėtai sėlinan­ tis, o kartais gyvas ir žaismingas.

Nepaisant įsipareigojimų bendram modeliui - gamtai, individualius stilius vieną nuo kito atskirsime dar aiškiau. Botticelli ir Lorenzo di Credi - tos pačios epochos bei giminystės ryšiais susiję dailininkai, abu vėlyvojo kvatročento florentiečiai, bet kai moters kūną piešia Bot­ ticelli, sąranga ir formos suvokimas būdingas tik jam ir nuo kiekvieno Lorenzo moters akto skiriasi svorio gelis esmiškai ir maksimalus svorio netekimas, kaip ąžuolas nuo liepos.

Audringos Botticelli linijos suteikia kiekvienai formai ypatingo aistringo aktyvumo, o apgalvotai modeliuojančio Lorenzo vaizdas te­ sukelia besiilsinčios figūros įspūdį.

  1. Она потянулась рукой к низу его живота.

Itin iškalbingos būtų panašiai su­ lenktos rankos abiejų autorių darbuose palyginimas. Alkūnės aštru­ mas, bėgšti dilbio linija ir pirštai, it spinduliai išskėsti ant krūtinės - tai Botticelli.

Credi, priešingai, atrodo kur kas bejėgiškesnis. Jo forma, nors ir įtikinančiai sumodeliuota, t. Tai - temperamentų skirtumas, kuris persmelkia viską - nesvarbu, ar lyginama dalis, ar 10 visuma. Vien tik iš nosies šnervės piešinio jau turėtume atpažinti es­ minius stiliaus charakterio bruožus.

Heinrich Wolfflin Pamatinės Meno Istorijos Sąvokos Compressed

Credi pozuoja konkretus asmuo, o Botticelli - ne. Vis dėlto nesunku pastebėti, kaip jie abu formą tapatina su tam tikrais gražios figūros ir gražių judesių įvaizdžiais: Botticelli sukuria liekną aukštą figūrą, be­ sąlygiškai paklusdamas savo formos idealui, o Credi konkreti tikrovės dalis su savo veiksmais ir proporcijomis nesukliudė prarasti klubų riebalus moteris savo pri­ gimties.

kūno liekna centro estetico roma svorio metimo pelė

Formų psichologui ypač daug medžiagos teikia stilizuotos šios epo­ chos rūbų klostės. Naudojant palyginti mažai elementų čia buvo pa­ siekta neaprėpiama itin diferencijuotų individualių raiškos tipų įvairo­ vė. Šimtai tapytojų vaizdavo sėdinčią Mariją su nukarusiu tarp kelių rūbu, ir kiekvieną kartą jam pavaizduoti buvo randama forma, kuri slepia visą žmogų.

Ne tik plačios italų renesanso linijos, bet ir tapy­ biškas olandų XVII a. Žinoma, jog Terborchas ypač noriai ir gerai tapė atlasą.

kūno liekna centro estetico roma

Mums gal atrodys, kad ši tauri medžiaga ir negali atrodyti kitaip, nei jo darbuose, bet tai tėra tik savo formomis mums bylojantis tapy­ tojo taurumas. Jau Metsu šių klosčių su­ sidarymo fenomeną matė visiškai kitaip: labiau jaučiamas audinio sunkumas, jis sunkiai krinta ir sunkiai klostosi, silue­ tas nė toks grakštus, atskiroms klostėms trūksta elegancijos, o jų visumai - ma­ lonaus atsainumo, dingo gyvybingumas.

Tai vis dar meistriškai nutapytas atla­ sas, tačiau šalia Terborcho Metsu me­ džiaga atrodo blanki. Mūsų nagrinėjamame paveiksle tai nė­ ra vien tik paprastas atsitiktinumas - veiksmas pasikartoja, ir dar kūno liekna centro estetico roma tipiš­ kai, jog tas pačias sąvokas galima tai­ kyti ir imantis figūrų bei jų išdėstymo analizės. Namų koncertas liai pajustas jos linkis ir judesys!

Metsu forma atrodo žymiai sunkesnė, ir ne todėl, kad ji būtų blogiau nupiešta, bet todėl, kad ji kitaip jaučia­ ma. Vienur grupė išdėstyta laisvai, aplink figūras daug erdvės, kitur jos masyvios ir suspaustos. Terborcho darbuose būtų sunku rasti taip sugrūstus daiktus, kaip ši stora rangyta kiliminė staltiesė su rašymo reikmenimis ant jos.

Taip galima tęsti toliau. Nors mūsų schema neperteikia tapybiškų Terborcho pustonių lengvumo, vyrų sveikatos geriausias riebalų nuostolių bendras formų ritmas byloja pa­ kankamai kūno liekna centro estetico roma ir nebereikia ypač įtikinėti, kad dalių tarpusavio są­ veikoje įmanoma atpažinti meną, vidujai giminingą klosčių piešiniui.

Pelkė miške lapų masę ir ypač būdingai neleidžia atskiroms formoms nutolti vie­ noms nuo kitų, suglausdamas jas į vieną visumą.

Kamieno siluetas retai kada laisvai išryškėja dangaus fone. Daug susikertančių horizonto linijų slegia migloti medžių ir kalnų kontūrai. Hobbema, priešingai, 14 mėgsta drąsiai šokčiojančią liniją, apšviestą masę, paskirstytą plotą, malonius fragmentus ir vaizdelius.

Kiekviena dalis - tai paveikslėlis paveiksle. Toliau tiriant šį visumos ir dalių santykį, reikėtų pabandyti apibūdin­ ti individualius stiliaus tipus ne tik pagal piešinio formą bet ir pagal apšvietimą bei spalvos naudojimą. Pamatysime, jog tam tikras formos pojūtis susiejamas su tam tikru spalvingumu, ir palaipsniui suprasime, jog visas asmeninių stiliaus požymių kompleksas yra konkretaus tem­ peramento išraiška.

Aprašomoji dailės istoriją čia dar turi daug ką nuveikti. Tačiau dailės vystymosi eiga neišsiskaido atskiromis dalelėmis, nes asmenybės jungiamos į didesnes grupes. Botticelli ir Lorenzo di Credi tarpusavyje skiriasi, bet yra panašūs kaip florentiečiai, jei lyginsime juos su venecijiečiais. Kad ir kaip ryškiai skirtųsi Hobbema ir Ruisda- elis, šie olandai tučtuojau tampa panašūs, kai sugretinami su flamandu Rubensu.

Tai reiškia, jog šalia asmeninio stiliaus yra mokyklos, šalies, rasės stilius. Pabandykime patyrinėti olandų dailės manierą jos priešprieša laiky­ dami flamandų dailę.

Lėkštos pievos prie Antverpeno yra toks pat peizažas, kaip ir Olandijos ganyklų vaizdai, kuriuos vietiniai dailinin­ kai tapo kuo ramiausiai plytinčius aplink. Tačiau kai šį motyvą vaiz­ duoja Rubensas, objektas atrodo besąs visai kitas: žemė banguoja aud­ ringomis vilnimis, medžių kamienai energingai stiebiasi aukštyn, juos karūnuojanti lapija vaizduojama kaip sutelkta masė taip ryškiai, jog abu - Rusdaelis ir Hobbema - greta Rubenso atrodo tik puikūs silueto meistrai.

Kaip gerti soda iš kirminų

Olandiškasis subtilumas išryškėja šalia flamandiškojo masy­ vumo. Palyginti su Rubenso piešinio energija visos olandų formos atrodo ramios - nesvarbu, ar kalbėtume apie kalvos įkalnę, ar apie gėlės žiedlapio išlinkimą.

Jokiam olandų medžio kamienui nebūdingas flamandų judesio patosas; net galingi Ruisdaelio ąžuolai atrodo smul­ kūs šalia Rubenso medžių. Olandų dangaus ir žemės santykis visiškai kitoks: horizontas plyti žemai, kūno liekna centro estetico roma net keturis paveikslo penktadalius užima oras. Visa tai - pastebėjimai, savo vertę {gaunantys tik tuomet, kai yra apibendrinti. Olandiškų peizažų subtilumą reikėtų susieti su jam gi­ miningais reiškiniais ir tyrinėti iki pat kūno liekna centro estetico roma srities.

Plytų mūras arba pintas krepšys Olandijoje vaizduojami taip pat savitai, kaip ir 15 medžio lapija. Būdinga, kad ne tik detalių tapytojas Dou, bet ir pasa­ kotojas Janas Steenas, vaizduodamas itin audringą sceną, randa laiko kruopščiausiam krepšio pynių piešiniui.

Baltai nutinkuoto plytų mūro linijų tinklas, tvarkingai sukloti grindinio akmenys - štai tokiomis smulkiomis detalėmis tiesiog mėgavosi architektūros tapytojai. Apie tikrą Olandijos architektūrą galima pasakyti, jog akmuo čia atrodo įgavęs specifinio lengvumo.

Tipiškas pastatas - Amsterdamo rotušė - vengia visko, kam flamandų fantazija linkusi suteikti sunkiasvoriš- kumo. Čia visur galime įžvelgti nacionalinio suvokimo pagrindus bei tai, jog formos jutimas tiesiogiai susijęs su kultūra ir papročiais.

  • Kaip gerti soda iš kirminų
  • Giedrė Mickūnaitė „Dailėtyra:teorijos, metodai, praktikos“ by Marius Dirgela - Issuu
  • В прямой государственной измене, - ответил первый.

  • Skirtumas tarp riebalų praradimo ir pasisotinimo
  • Svorio metimas senatvėje
  • Сегментированный биот-сверчок поместил изготовленную для людей пищу себе на спину и отправился восвояси.

Dailės istorija dar turi daug įdomių užduočių, jei sieks susisteminti šią nacio­ nalinės formų psichologijos problemą. Viskas tarpusavyje susiję. Ty­ lios olandų žanrinių paveikslų scenos sudaro pagrindą atsirasti archi­ tektoniškam pasauliui.

Tačiau šis klausimas nėra vienpusiškas. Nors XVII a.

Skirtingi laikai pagimdo skirtingą meną, epochos charak­ teris susipina su tautos charakteriu. Batonėliai riebalų nuostoliams pradžių reikia nustatyti, kiek pastovių bruožų turi stilius, o tik tuomet vadinti jį tautiniu stiliumi tikrąja šio žodžio prasme.

Epochos pulsas jame kur kas stipresnis. Šį įvaizdį lengviausia susikurti Italijoje, nes menas čia vystėsi nepri­ klausomai nuo išorinių veiksnių, o nesikeičiantys italų charakterio bruo­ žai išliko aiškiai matomi nepaisant visų permainų. Stilių kaita renesan­ sui pereinant į baroką yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip naujoji laiko dvasia priverčia gimti naują formą. Čia žengiame jau pramintais takais. Meno istorija itin mėgsta išvesti paraleles tarp stiliaus ir kultūros epochų.

Tebūnie man leista šįkart apsiriboti tik architektonikos sritimi.

Seminaruose aptariamos ir rašto darbuose neretai pamirštamos teorijos prašėsi sudedamos į daiktą, kuriuo, lai ir netobulu, tapo šis vadovėlis. Esami ir buvę studentai yra ne tik numanomi vadovėlio vartotojai, bet ir jo indėlininkai. Rengiant teorijų apžvalgas, formuluojant tyrimo klausimus, parenkant dailėtyros tekstų pavyzdžius ir kūrinius interpretacijos gairėms, stengtasi atsižvelgti į auditorijos lūkesčius, atsakyti į užduotus ar numanomus klausimus, pagilinti per seminarus kilusias įžvalgas.

Pa­ grindinė italų renesanso sąvoka - proporcijų tobulumas. Tiek vaizduo­ jant figūras, tiek statant pastatus šioje epochoje bandyta pasiekti ra­ maus savitikslio tobulumo. Kiekviena forma baigtinė, jos kaukolės riebalų degintojas nepriklauso vienas nuo kito, tai savarankiškai alsuojančios dalys.

Ko­ lona, sienos plokštumos fragmentas, atskiros patalpos dalies ir visos patalpos apimtis, bendra pastato masė - visi šie kūriniai leidžia žmo­ gui įžvelgti būties pilnatvę, pranokstančią žmogiškąjį mastelį, tačiau pasiekiamą fantazijai. Su begaline palaima sąmonė suvokia šį meną kaip pakylėtos laisvos būties kūno liekna centro estetico roma, kuriame leista dalyvauti ir jai. Barokui būdinga ta pati formų sistema, tik pateikiama ne tai, kas tobula ir užbaigta, bet tai, kas juda ir tampa, ne tai, kas apribota ir aprėpiama, bet tai, kas neturi ribų ir neaprėpiama.

Išnyksta gražių proporcijų idealas, domimasi nebe būtimi, o vyksmu. Sunkios, neaiš­ kiai suskirstytos masės ima judėti.

Baigę laikytis dietos nepulkite prie riebaus ar saldaus maisto, antraip svoris grįš ir visos pastangos nueis perniek. Dviejų savaičių pakaks, kad suvaldytumėte apetitą ir kūnas įgustų gaminti energiją. Psichologai dirbantys lieknėjimo industrijoje pataria pakeisti dietas į subalansuotą mitybą ir judėjimą. Sportas gali būti geriausias kelias į ilgalaikį lieknėjimą.

Architektūra nustoja būti tuo, kuo ji tobuliausiu pavidalu buvo renesanso laikais - skirstymo menu, o 17 pastato suskirstymas dalimis, kėlęs didžiausios laisvės įspūdį, pavirsta nesavarankiškų dalių Sangrūda.

Žinoma, ši analizė nėra išsami, bet jos pakanka norint parodyti, kaip stilius gali tapti epochos išraiška. Italų baroko meną persmelkia visiškai naujas gyvenimo idealas. Nors teigė­ me, jog kūno liekna centro estetico roma šį idealą įkūnija architektūra, bet savais būdais jį perteikia ir šios epochos tapytojai bei skulptoriai.

Tad tyrinėtojas, no­ rintis sąvokomis išreikšti psichologinius stilių kitimo pagrindus, galu­ tinį sprendimą išgirs veikiau iš pastarųjų, nei iš architektų. Individo santykis su pasauliu pasikeitė, atsivėrė naujos jausmų sritys, siela ver­ žiasi ištirpti didingose begalybės aukštumose.

Trys probėgšmais mūsų pateikti pavyzdžiai - individualus stilius, liaudies stilius ir epochos stilius - iliustruoja dailės istorijos tikslus stilių pirmiausia suvokiant kaip, viena vertus, epochos ar tautos nuo­ taikų išraišką, antra vertus, asmeninio temperamento išraišką.

Category: DEFAULT

Žinoma, tai neturi nieko bendra su menine kūrybos kokybe: temperamentas nesukuria meno kūrinio, tačiau jį galima vadinti medžiagiškąja stiliaus dalimi plačiąja prasme, priskiriant jam ir tam tikrą grožio idealo tiek asmeninio, tiek visuotinio supratimą. Šios srities dailėtyros darbams dar toli iki to tobulumo, kurį jie galėtų pasiekti, bet užduotis viliojanti ir įdomi.

Menininkus sunku sudominti stilių istorijos klausimais. Jie kūrinį vertina vien kokybiškai: ar jis geras? Visa kita - ne itin svarbu.

Derėtų paskaityti Hanso von Marėeso pasakojimą, kaip jis vis stengėsi kuo labiau atitolti nuo mokyklų ir asmenybių, kad galėtų susikoncen­ truoti spręsdamas meninius uždavinius, kurie iš esmės yra tokie patys tiek Michelangelo, tiek Bartholomeusui van der Helstui.

Dailės istori­ kams, priešingai, visuomet svarbesnė reiškinių įvairovė, tad jie yra nuolat pašiepiami menininkų, esą šalutinį dalyką jie paverčiantys pa­ grindiniu ir visada sureikšminantys meninę žmogaus pusę, nes norin­ tys meną suvokti tik kaip išraišką. Galima analizuoti menininko tem­ peramentą, tačiau dėl to nebus aiškiau, kaip gimsta meno kūrinys, ir net jei išvardinsime visus Raffaello ir Rembrandto skirtumus, pagrin­ dinė problema vis tiek liks nuošalėje, nes svarbu ne parodyti, kuo jie abu skiriasi, bet suvokti, kaip abu šie dailininkai skirtingais būdais sukuria tą patį - iškilų meną.

Heinrich Wolfflin Pamatinės Meno Istorijos Sąvokos Compressed

Menininkui natūralu į pirmą planą iškelti tai, kas visuotina ir dėsninga, tad ir istorijos kaip sudeginti mano šoninius riebalus negalima prikišti jo susidomė­ jimo meno raiškos formų įvairove. Juk atskleisti sąlygas, kurios, bū­ damos materialus faktorius - ar vadintume jį temperamentu, epochos dvasia, ar rasės charakteriu, - formuoja individų, tautų ir epochų stilių, yra vertas dėmesio uždavinys.

Tačiau vien kokybės ir išraiškos analizė neaprėpia visumos. Egzistuoja ir trečias dalykas o čia jau priartėjame prie svarbiausios šio tyrimo temos - reiškinys, vadintinas vaizdavimo būdu.

Ne viskas visais laikais įmanoma. Pabandykime tai pagrįsti pavyzdžiais: vargiai rastume du dailinin­ kus, kurie, nors ir būdami amžininkai, būtų skirtingesni, nei italų ba­ roko meistras Bemini ir olandų tapytojas Terborchas. Abiejų šių me­ nininkų darbai, kaip ir jie patys, nelygintini tarpusavyje.

Niekas, žiūrėdamas į veržlias Bemini figūras, neprisimins ramių, subtilių Ter- borcho paveikslėlių. Tačiau jei abiejų meistrų piešinius sudėtume greta ir palygintume tai, kas juose bendra, tektų pripažinti, kad tarp jų esama stulbinančio giminiškumo.

Psichologai svorio centro dietos- scrapping.lt

Abiem atvejais akivaizdi tam tikra maniera matyti dėmėmis, o ne linijomis, kurią galima vadinti tapybiškumu ir kuri yra lemiantis bruožas, skiriantis XVII amžių nuo XVI. Čia susi­ duriame su matymo būdu, kuris gali būti būdingas kuo įvairiausiems menininkams, nes jis neįpareigoja naudoti kokios nors konkrečios iš­ raiškos. Be abejo, Bemini pasitelkė tapybišką stilių, kad išsakytų tai, ką norėjo išsakyti, ir būtų absurdiška klausti, kaip jis būtų save išreiš­ kęs XVI a.

Tačiau aišku, jog čia kalbama apie visiš­ kai kitas sąvokas nei tos, kurias vartojame apibūdindami baroko masių traktuotės užmojį, kai priešiname jį brandžiojo renesanso ramybei ir santūrumui.

Didesnis ar mažesnis jaudulys tėra išraiškos momentai, kuriuos galima išmatuoti tuo pačiu matu, tačiau tapybiškumas ir lini- jiškurnąs yra it dvi skirtingos kalbos, kuriomis galima pasakyti viską, ką nori, nors kiekviena iš jų turi savo stipriąją pusę ir gali būti kildi­ nama iš tam tikro požiūrio į regimąją plotmę.

Home Kaip gerti soda iš kirminų Kaip gerti soda iš kirminų Kartais infekcija patenka į mūsų kūną iš ten, kur nesitikime. Pradžia; ar organizme yra parazitų?

Štai kitas pavyzdys. Tačiau reiškinys turi dar ir kitą pusę. Kūno liekna centro estetico roma jant linijos didingumą dar neišnagrinėjamas pats linijos fenomenas. Nėra savaime suprantama, kad Raffaello, Giorgione ir Sansovino for­ mos grožio ieškojo būtent linijoje.

kūno liekna centro estetico roma 6 mėnesių svorio metimas

Vėl galime įžvelgti tautų tarpusa­ vio ryšius, nes ši epocha yra linijos epocha ir šiaurėje. Nors šių me­ nininkų - Michelangelo ir Hanso Holbeino jaunesniojo - asmenybės mažai giminiškos tarpusavyje, bet jie panašūs tuo, kad atstovauja griežto linijinio piešinio tipą. Kitaip tariant, įmanoma atskleisti giluminį stilių istorijos sąvokų, susijusių su vaizdavimu, sluoksnį, ir pateikti vakarie­ tiško matymo istoriją, kurioje individualaus ir tautinio charakterio skir­ tumai nėra pernelyg reikšmingi.

Šį vidinį optinį vystymąsi atskleisti nelengva todėl, kad epochos vaizdavimo galimybės niekada nepasi­ reiškia grynu abstrakčiu pavidalu, bet visada yra glaudžiai susijusios su tam tikru išraiškos būdu, ir tyrinėtojas dažniausiai linksta konkre­ čioje išraiškoje ieškoti paaiškinimo visam reiškiniui. Panašių garbėtroškiškų ambicijų netrūko ir vė­ liau, nors jau nebuvo įmanoma pasinaudoti ta pačia schema. XVII a.

Tas, kas viską matuoja išraiškos matu, daro klaidingą prielaidą, kad kiekvienai nuotaikai per­ teikti visada naudojamos tos pačios išraiškos priemonės. Kalbant apie pamėgdžiojimo pasiekimus, apie naują šios epochos požiūrį į gamtos reiškinius, paprastai turime galvoje tai, kas materialu ir susiję kūno liekna centro estetico roma aprioriškai esančiomis vaizdavimo formomis. Dailės istorijoje klaidinga nesusimąstant var­ toti tik tiesmuką gamtos pamėgdžiojimo sąvoką, lyg būtų kalbama 20 apie vis tą patį nesibaigiančio tobulinimo procesą.

Mūsų knyga nagrinėja kaip tik šias bendriausias vaizdavimo formas. Ji analizuoja ne Leonardo ar Dūrerio kūrinių grožį, bet tą elementą, kuris suteikė šiam grožiui pavidalą. Ji analizuoja ne gamtos vaizda­ vimą ją pamėgdžiojant ar XVI ir XVII amžių natūralizmo skirtumus, bet suvokimo būdus, kurie yra skirtingų epochų vaizduojamųjų menų pagrindas.

Norėtume pabandyti apibūdinti šias pamatines formas, tyrinėdami naujausius menus.

kūno liekna centro estetico roma tbol riebalų deginimas

Šie pavadinimai mažai ką sako ir vartojami apibūdinant tiek pietų, tiek šiaurės meną neišvengia­ mai klaidina tyrinėtojus, tačiau dabar jų išguiti jau beveik neįmanoma. Deja, šalutinis klaidinantis vaidmuo čia tenka šiai analogijai: pumpu­ ras - žiedas - vytimas. Barokas - nei klasikinio meno smukimas, nei pakilimas, tai tiesiog visiškai kitoks menas.

Naujųjų amžių Vakarų Europos meno vystymosi negalima vaizduoti schema, turinčia paprastos kylančios, pasiekiančios aukščiausią tašką ir nusileidžiančios kreivės pavidalą; ši kreivė turi du aukščiausio pakilimo taškus. Galima simpatizuoti vie­ nam ar kitam iš jų, tačiau visuomet reikia sąmoningai suvokti, jog sprendimas priklauso nuo mūsų, ir jis yra toks pat savavališkas, kaip 21 kūno liekna centro estetico roma pasakymas, kad rožių puokštė būna vertingiausia žydėdama, o obe­ lis - nokindama vaisius.

Kad galėtume apie XVI ir XVII amžius kalbėti kaip apie vieningo stiliaus epochas, paprastumo dėlei turėtume sau leisti pažvelgti įjuos gana laisvai. Vis dėlto šie periodai nėra homogeniški, nes, pavyzdžiui, seičento fiziognomijos bruožai pradėjo formuotis gerokai prieš uosius, kita vertus, jie dar ilgai lėmė XVIII a.

Ketiname sugre­ tinti vieną tipą su kitu, baigtinį su baigtiniu. Pradinė brandžiojo renesanso stadija irgi neturi būti ignoruojama, bet joje vyrauja archajiškas, primityvus menas, kuriam dar nebūdinga tiks­ li, griežta vaizdavimo forma.